gerai-blogai

Cia mano asmeninis treneris, veiksmu koordinatorius-patarejas, palaikymo komanda-sokejos ir dar vienas saras

Teko tokio tipo kankyneje dalyvauti, cia tas pats kas eiti i „malonumu“ kambari, t.y i tokia vieta, kur zmones isduoda valstybines paslaptis. Zodziu, aronijus liepe pasirasyti, kad jeigu mirsiu ar kazkas dar blogiau atsitiktu jis nekaltas, visi irenginiai patikrinti, su daug pazymu, bet jis pats kazkodel pas save nepramogauja..

Pora garsiu ir gresmimgu sukiu. Mazdaug aaaaa…. grrr ir panasiu, suriaumoji, drasindamas save ir i trasa!!

 

Na taip, neatrodo kad cia kazkas sudetingo, bet pastangu reikia ideti, net pirma auksta einant, daug prakaito islieji. Cia nereikes pranerti pro giljotina, cia nebus skraidanciu i jus peiliu, kirviu.. bet tikrai turesite nemazai pastangu ideti zengiant sekanti zingsni.

Ateidami cia, pas aroniju, jums ne tik fizinis isbandymas… o kai pradesite, kelio atgal nebus. Pries jus tik kliuciu ruozas. Galite krauti i kelnes, kviesti mama, bet visitiek turesiti iveikti sunkumus. Nuo vienos platformos pereisite ant sekancios, nuo kurios eisti vis tolyn, jus isseksite, noresite nulipti, bet jus jau pasirinkote, sumokejote ir pasirasete

 

 

 

 

 

Raudondvario pilis ir parkas Raudondvario dvaro rumai (tradiciskai vadinami pilimi) yra miestelio atsiradimo priezastis ir dabartinis turizmo centras. Salia esanciame parke daznai vyksta ivairus koncertai, festivaliai, parodos.Raudondvario dvara XVI a. pab. ikure Kauno veliavininkas Vaitiekus Dziavaltauskas. Nuo XIX a. ji valde grafai Tiskeviciai. Tarpukario metais dvaro rumai tapo moteru globos komiteto vaiku namais, o antrojo pasaulinio karo metais besitraukdama vokieciu kariuomene rumus sunaikino. Atstatymo darbai baigesi tik 1973 m.Pilis – tik vienas iš Raudondvario architekturinio ansamblio elementu. Jusu aki turetu patraukti salia pastatytos dvaro oficinos, oranzerija, arklides. Visa tai supa zluma – pilies parkas.

Paskutinias savaite nelepinantis oras pasitaise, bent tokios buvo prognozes.. Rytas buvo puikus, todel emiau dvirati ir i trasa. Visi zino Kauno pili, o stai apie Raudondvario pili, mazai kas zino, gal girdeje, bet nebuve. Taigi, koks as Kaunietis, jeigu gretimo rajono pilies nesu aplankes.

 Kaip minejau, turejo buti geras oras, bet tik keleta kilometru nuriedejas turejau sleptis nuo lietucio. Myniau dviraciu taku einanciu lygegreciai neries. Kai pastebejau „maza“ debeseli truputi sunerimau, kad ilgam teks sustoti ir laukti kol baigsis lietus. Buvo kova, ar as, ar lietus. Ziurejom vienas i kita, kilometro ilgio kelio atkarpoje. Maciau kaip gresmingai jis arteja, jauciau jo stambiu lasu zemes drebinima, bet, BOXTER lx400 nepavede, mes spejome pirmiau palysti po stogu, iki tol kol debeselis isismagino.

 Veliau prisijunge dar pora berniuku. Permirke atbego, pradejo nervuotis, kad telefoas slapias.. Zodziu palaiko man kompanija kol nustojo lyti.

Nustojo lyti. Vel ant dviracio. Po keletos minuciu sildziausi spinduliuose, o dar po kurio laiko buvau slapias kaip istrauktas is skalbykes. Nuostabus oras, kurio laukiau kone tris savaites, per ta laika niekur toli negalejau nuvaziuoti.. Pirma stotele buvo numatyta lampedziu karjieras. Pamirkyti kojas svininiame vandenyje, kaip Vytautas didysis juodoje juroje, gal po daug metu atsiras koks mano pasiekejas, kuris nores pakartoti zygi

 Akimirka kuria issaugojau fotoaparato atmintyje

 

 

 

 

 

 

 

Lampedziai kaip lampedziai, niekas nepasikeite, daug zmoniu, kebabu ir alaus. Bet, zmones tvarkingesni, retai kur pamatysi siuksle numesta, daugiau matosi siuksliadeziu nei siukliu.Paliekam lampedzius, kad ir kaip faina atgaivinti kojas, bet ne del to as isriedejau.

Kol vaziavau dviraciu taku, buvo gerai, lengvas mynimas, geras tempas. Baigesi dviraciu takas, pasijaute kad dar turiu ne tik kojas, bet ir uzpakali. Keliu vaziuoti gerai, bet kai pats esu vairuotojas suprantu ir kitus, kurie vaziuoja automobiliu. Jeigu as isvaziuoju i gatve tai tada jie turi vaziuoti per duobes, kuriu raudondvario plente apstu, o man vaziuoti kelkrasciu panasi situacija, nepritaikyta dviraciams, tiesa pasakius niekam nepritaikyta, net einant gali issisukti koja 😐 Galiausiai baigesesi ir saligatvis, nieko kito neliko tik vaziuoti gatve arba zvyruotu kelkrasciu, bet juo sunkiau minti.

Persikeliau per Nevezi. Atkreipet kada demesi i vandeni, ziuredamas zemyn matai debesis

Uz  Nevezio stotele, o uz jos ilgas ir status kalnas. Nesiryzau i ji minti. Vien ziurint is apacios kojas skaudeti pradeda, tai vistik nusprendziau uzsistumti dvirati i virsu, o ten jau visai arti ir mano keliones tikslas.

 

Sunkiai ta pastata pavadinciau pilim, tai daugiau dvaras, kuris labai norejo buti panasus i pili. Deje maza nesekme. Norejau is arciau pamatyti sita statini, bet jis yra restauruojamas, aptvertas tvora, o gal dar ir koks pidbulis laikomas, nusprendziau kad lipti per tvora neverta, nes tai ka as jauciau nuo sedynes, galejau isvis netekti   Grazi aplinka, sutvarkyta, zole nupjauta, atrodo kad tai kilimas ant kurio gali issitiesti. Grazus parkas paiilseti nuo triuksmo, kasdieniniu rupesciu, ar tiesiog pamedituoti.

 

 

 

 

 

 

 

 

Siek tiek senoves, truputis dabarties..  Suprasti gyvenima galima tik zvelgiant atgal, o gyventi reikia i prieki.

Pati pilis, nors man labiau vistik dvaras nepaliko tokio ispudzio kokio tikejausi. Man asmeniskai labiau patiko gretimi pastatai. tai kogero buvusios arklides, ar gal kokie barakai, nezinau, bet ju architektura patiko, o ypac durys, kurios manau yra labai senos.

 

Tai nera piramides, ar everesto virsune, ar dar koks pasaulio stebuklas, bet ir si vieta turi savo grozio. Galiausiai tai nera toli. Kaip pabosta miesto aplinka, gali pailseti ir cia. Gali pamatyti tiek dvara, tiek nueiti i J. Naujalio muzieju, nusileisti iki mazu laiveliu prieplaukos. Aplankiau, pamaciau ir jau traukiu namo.